Gyvenau su mama. Ir nors ji daug dirbo ir stengėsi, kad galėtumėme padoriai gyventi, visgi visuomet jaučiau, kad daug ko negalime sau leisti. Jos dažnai nebūdavo namuose, tikriausiai dėl to jaučiausi kažkiek vienišas. Neturėjau kuo užsiimti, tad savo laisvą laiką leidau draugų kompanijoje. Susigalvodavome visokių „pramogų“... Tai buvo laisvalaikio praleidimo būdas, kuomet mums būdavo tiesiog linksma. Galvojau tik apie tai, kaip atitrūkti nuo kasdienybės, pamiršti rūpesčius namuose. Dabar suprantu, kad draugai man darė neigiamą įtaką, bet tuo metu apie tai negalvojau. Labai norėčiau ištrinti savo nusikaltimus, nes man už tokį savo elgesį labai gėda... Šiuo metu man labai baisu, kad išėjus į laisvę mane pasitiks tie patys draugai...
O kas šioje istorijoje pasikeistų, jei nuteistas jaunuolis susirastų naujų draugų, kurie jį palaikytų ir taptų jam pavyzdžiais; ar naują užsiėmimą, kuris skatintų augti ir tobulėti? O kas, jei visuomenė, kartu sudėjusi visas savo jėgas, padėtų nuteistiems jaunuoliams surasti savo gyvenimo kelią?
Iniciatyva „Prirašytos rankos“ kuria bendrystę tarp kalinčiųjų ir jų bendraamžių savanorių. Mes siekiame padėti nusikaltimus padariusiems jaunuoliams grįžti ir įsitraukti į aktyvų, prasmingą ir visavertį gyvenimą. Reguliariai organizuojame jauniesiems nuteistiesiems aktualius neformalius užsiėmimus: diskusijas apie žmogaus teises, improvizacinio teatro užsiėmimus, krepšinio treniruotes, supažindiname su skirtingomis kultūromis per kūrybines ir praktines veiklas. Siekiame, kad vykdomos veiklos įtrauktų jaunuolius į neformalaus mokymosi procesą, o mūsų savanoriai taptų nuteistųjų nauji draugai, savo pavyzdžiu rodantys, kad visuomet yra ir kitas kelias.
Mes tikime, kad tos skaudžios istorijos yra tik dalis paveikslo, tik jo pradžia. Visi kartu mes galime tą paveikslą nuspalvinti naujomis spalvomis.