Kai vienas žmogus suserga nepagydoma liga, fizines kančias lydi visos šeimos psichologinis skausmas.
Žmonės akis į akį susiduria su baisia mirties neišvengiamybe. Sergantys neplanuotai greitai turi permąstyti, įprasminti visą savo buvusį gyvenimą ir išmokti GYVENTI savo likusį gyvenimą. Ligoniais besirūpinantys artimieji vienu metu jaučia ir norą padėti, ir savo bejėgiškumą, viltį, neviltį, stiprų nuovargį ir kaltę, jei leidžia sau rūpintis savimi, GYVENTI savo gyvenimą. Eidami per sunkius ir prieštaringus jausmus daugelis stokoja paramos: vieni iš jų vieniši, kiti pasilieka vieni su savo jausmais, norėdami saugoti artimuosius, bijodami juos apsunkinti.
„Vita Digna“ specialiai apmokyti savanoriai ir specialistai jau 9-ius metus siekia gyvai atsiliepti į nepagydoma liga sergančių ir jų šeimų poreikius. Savanoriai lankosi ligoninėse, sergančiųjų namuose, bendrauja, teikia psichologinę, socialinę, buitinę pagalbą, rengia palaikymo akcijas.
„Adelė pati prašė savanorių bendravimui. Ji ilgą laiką kovojo su onkologine liga. Kūnas jau buvo nusilpęs, nevaikščiojo. Tačiau tame kūne buvo tiek neįgyvendintų idėjų! Tiek prieš susergant, tiek ligos eigoje moteris buvo labai veikli ir bendraujanti. O susilpnėjus sveikatai ji jautėsi tarsi įkalinta: nebegalinti tęsti savo darbų, bendrauti elektroniniu paštu, kelti savo rašinių ir eilėraščių į savo internetinį dienoraštį.
Bendravimas jai buvo tarsi vaistai. Pasakodama apie savo veiklas ji vėl tame gyveno ir tiesiog švytėjo. Moteriai buvo svarbu artimas kontaktas, ji džiaugėsi, kad kažkas paima už rankos ir palaiko. Sakydavo: „nebijokit manęs liesti”. Tikriausiai taip ji jausdavo palaikymą ir kad yra ne viena. Mes bendraudavom, o po to ištrūkdavom iš ligoninės palatos ir pasivaikščiodavom su vežimėliu.
Adelė džiaugėsi ir netgi didžiavosi, kad pas ją ateina, ją lanko. Sakydavo ligoninės personalui: „šie jauni žmonės pas mane”, „kaip man patinka bendrauti su jaunais žmonėmis, tada ir aš jaučiuosi jauna”. Prie mūsų draugystės prisijungė ir Adelės palatos draugė. Kiekvieno mano apsilankymo vinimi tapdavo mūsų vaišės. Susidedam viską, ką turim, ir „baliavojam”!
Nuo mūsų pažinties dienos mes dar spėjome patirti daug gražių akimirkų. Adelė net norėjo grįžusi namo parašyti straipsnį apie mūsų organizaciją, tačiau nespėjo... ”
Prisidėkite savo parama, kad kartu palaikytume susidūrusius su nepagydoma liga.