Esu Edita Kauzaitė – aktorė ir radijo laidų vedėja. Kaip tradicinė Lietuvos moteris, su trim savo vaikais pabėgau nuo smurtaujančio vyro, kuris mus kankino 12 su puse metų. Tai buvo nerealaus šykštumo pilietis, kuris namuose vaizduodavo „Kalėjimo prižiūrėtoją“, ant spintelės jis mums kabindavo instrukcijas, aiškinančias, kas mums draudžiama, ir mes nepataikydavom nei atsistoti, nei žingsnio žengti jo akivaizdoje, o sėdėti mums apskritai buvo uždrausta, kad neišsėdėtume jo baldų. Vaikams reikalingus daiktus ir mokyklinius reikmenis pirkdavau paslapčiomis ir su vaikais nulupinėdavome lipdukus, kur užrašyta kaina, nes žinojome, kad pirkti mums uždrausta ir kad vėl būsime aprėkti, jei užsidegsime šviesą, būsime aprėkti, jei mėginsime nusiprausti, būsime aprėkti ir išbarti rusiškais keiksmažodžiais, kam kėsinamės į jo turtą, juk gyvenome jo bute ir nieko savo neturėjome, nors dirbau be jokių vaikų gimdymo atostogų ir algą gaudavau. Bet baisiausias buvo jo nepaaiškinamas seksualinis potraukis vaikams, kurį jis kartais pusbalsiu deklaruodavo žodžiais, bet dažniau šitą potraukį demonstruodavo vaikščiodamas nuogas. Su močiute stengdavomės nepalikti vaikų vienų su juo.
Pirmas mūsų pabėgimas, kai vaikai buvo dar labai maži, buvo nelabai sėkmingas – po šantažo, kad atims vaikus, teko grįžti; antrasis pabėgimas, kai vaikai sulaukė tinkamo amžiaus liudyti teismuose, buvo sėkmingesnis. Bet staiga mes atsidūrėme keistoje situacijoje: nuo smurtautojo pabėgome, bet teisinės institucijos: teismai, vaikų teisių apsaugos tarnyba ir smurtautojo užsakomos psichologinės ekspertizės vaikams – visa tai perėmė kankintojo vaidmenį. Atrodė, kad visa visuomenė užgriuvo mums ant galvos ir stengiasi mus palaužti psichologiškai ir dvasiškai savo priekaištais, kad mes galbūt meluojame, kad nėra akivaizdžių vaikų tėvo smurto faktų, įrodymų. „Jūs tik pasakojate, o jis sako, kad yra geras“ – sakydavo mums vaikų teisių apsaugos tarnybos darbuotoja. Įsiklausykite, kaip skamba: „Jūs tik pasakojate, o jis sako...“ Mums teko 3 su puse metų vaikščioti po teismus, vaikai kelis metus liudijo ir liudijo, atlaikė begalines apklausas, psichologines ekspertizes ir kt., kurios, atrodė, buvo reikalingos tik tam, kad mus palaužtų. Dabar mes pagaliau laisvi, bet mano patirtis sako, kad smurtą šeimoje kentėjusioms moterims ir vaikams gali padėti ne tie, kurie tik gražiai deklaruoja pagalbą, o tie, kas padeda iš tiesų. Man padėjo nevyriausybinė organizacija „Vilniaus Moterų namai“: palaikė psichologiškai, suteikė teisinę pagalbą – štai kodėl aš keliu ranką už nevyriausybines organizacijas ir pirmiausia už „Vilniaus Moterų namus“. Daugiau apie Editos istoriją: www.lrytas.lt.
Apie projektą. 2009 m. liepą dėl finansinių sunkumų teko sustabdyti nacionalinės nemokamos pagalbos telefono linijos smurtą ir prievartą patiriančioms moterims 8-800-22008 veiklą. Gavus finansinę paramą iš aukok.lt ir kitų šaltinių, 2010 m. linijos veikla atnaujinta. Toli gražu ne visos moterys gali apsilankyti Krizių centre, tad šios linijos veiklos atnaujinimas Lietuvoje leidžia bet kuriai moteriai iš bet kurios šalies vietos (miesto ar kaimo), pakėlus telefono ragelį, gauti specializuotą, nemokamą, kompleksinę pagalbą, krizių intervencijos, informavimo, konsultavimo bei palaikymo paslaugas.
Parama skirta nemokamos pagalbos linijos išlaikymui, psichologo konsultacijų ir specialiai paruoštų konsultantų, atsakinėjančių į nemokamos telefono linijos skambučius, kaštams padengti.