Mokymasis pačiomis įvairiausiomis formomis lydi mus nuo pat gimimo - tik pramerkę akis atveriame duris nesibaigiančiam pažinimo ir atradimų keliui, besidriekiančiam įvairiausiose vietose ir lydint skirtingiems žmonėms. Vaikystėje svarbiausi tėvai – kaip įkvėpėjai, kaip palaikymo komanda – ir visai nesvarbu, vaikas laimi matematikos olimpiadą ar parsineša pastabą už blogą elgesį pamokoje. Jie visada šalia. Tačiau, ar dažnas mūsų susimąsto, kiek daug yra vaikų, kurie nebepamena, ką reiškia mamos apkabinimas ir jos dėmesys, visai ne dėl to, jog mama labai daug dirba ir vėlai grįžta namo, o dėl to, jog vaikas net nežino kur ji ir kodėl jis ten... Ten, kur nėra kam kartu praleisti vakarą sprendžiant matematines lygtis ar mokantis eilėraštį, nes tame pačiame kambaryje besimokančių dar dešimt, o suaugęs žmogus šalia tik vienas.
Taip gyvena vaikai iš globos namų, kur auklėtojos padrąsinimo nevisada užtenka motyvacijai mokytis ir mėgautis gyvenimu atrasti. Šiems vaikams ypač reikia individualaus laiko su jais, su jų sunkumais ir džiaugsmais, o tai ir siekia įgyvendinti projektas „Ne imti, bet duoti“.
„Ne imti, bet duoti“ – jau vienuoliktus metus skaičiuojantis socialinis – švietėjiškas Lietuvos Gamtos Mokslų Olimpiadų Asociacijos (LGMOA) projektas. Šiuos metus idėja padėti įveikti mokymosi sunkumus ir užmegzti draugystę su socialinės rizikos vaikais jau vienija 150 savanorių Vilniuje ir Kaune. Savanoriai, projekte veikiantys kaip korepetitoriai, kiekvieną savaitę visus mokslo metus lankosi globos namuose, kur individualiai su vaiku atlieka namų ruošos darbus, užpildo mokymosi spragas, ruošiasi brandos egzaminams, bendrauja, leidžia drauge laisvalaikį. Vyresnio draugo/mokytojo pavyzdys suteikia vaikui pasitikėjimo savimi, motyvuoja siekti tikslų ir svajonių bei sukuria saugumo jausmą. Taip pat organizuodama renginius ir išvykas projekto komanda siekia vaikams parodyti mokslą, kaip įdomią veiklą ir galimybę.